liūbėti

liūbė́ti, liū́ba (liū́bi), -ė́jo (ž.) žr. liuobėti: 1. Aš liū́biu, pietus pavalgęs, valandėlę miegoti K. Liūbėdavo apie jį pasakoti rš. 2. Ans liū́b girties JI Пocлecлoвиe, XXXVI. Aš liū́bu ankstie kelties (kelsuos) KlvrŽ. Pirmiaus liū́b dirbs žmonės laukus kastuvais Sd. Labai skanį kastinį liū́b padirbsu Ub. Viens vaikis kožną vakarą, šerdams gyvolius, liūb girdėti kūtė[je], kaip kažkas šauka Slnt. Tas brolis liūb dieną išeiti kokių vabalelių ieškoti ir maisto LTR(Kl). | refl.: Liūbas į jomarką kad privažiuos cigonų, o dabar anų mažai bematyties Lk.